JAUNAS LENKŲ KINAS
Istoriškai, politiškai ir su fantazija

Dokumentiniuose filmuose užfiksuotos neeilinės, kamerinės ir skaudžios istorijos, dabartinės Lenkijos visuomenės skaudulius gvildenantys siužetai, taip pat revoliucinga energija ir nevaržoma fantazija persisunkusios istorinės scenos – visai tai išvysite Lenkijos instituto Vilniuje ir Lenkijos televizjos parengtoje „Jauno lenkų kino“ programoje. Joje bus parodyti įvairių žanrų jaunų debiutantų darbai, tarptautiniuose festivaliuose įvertinti bei žiūrovų pamėgti filmai. Jie žiūrovus nukels į vietas, kuriose gimsta politiniai prieš totalitarizmą nukreipti judėjimai, į sapnų gelmes, į ateities laboratorijas, muzikos ir meno kūrėjų pasaulius, į baltas istorijos dėmes.

Nelengvos istorijos sūkuryje
Kameriniai ir kolektyviniai kino portretai

Stiprioji šiųmetės programos dalis – dokumentiniai filmai, gvildenantys politines epochos dilemas, drauge atskleidžiantys paslėptas ryškias kasdienės egzistencijos spalvas. Gyvename neramiais, totalitarinių režimų, smurto ir karo paženklintais laikais. Būtent šių temų imasi jauni dokumentalistai.
Andrejaus Kucilos dokumentinis filmas „Kai gėlės negali tylėti“ (2021) parodo dramatišką Baltarusijos kasdienybę po to, kai Aliaksandras Lukašenka brutaliai numalšino visuomenės protestus. Jame pasakojama apie paties kūrėjo šeimą bei apie moteris, stovėjusias pirmose demonstracijų ir protestų prieš baltarusių diktatorių eilėse. Režisierius herojus įamžino nespalvotuose kadruose, kaip ir dera totalitarinės valdžios laikams, sunkių pasirinkimų ir griežtų skirstymų laikams. Jaudinanti, meistriškai pasakojama istorija (apdovanota Varšuvos kino festivalyje) apie sistemos žlugdomus, bet dėl laisvės mėginančius kovoti žmones.
„Ukrainiečių tautos tarnas“ (2020) – dar vienas filmas, pasakojantis apie Volodymiro Zelenskio fenomeną, apie Ukrainos prezidentą, aktorių, komiką, kuris per žiaurią Rusijos agresiją Ukrainoje pasauliui parodė esąs tikras valstybės vyras. Garsi lenkų žurnalistė Barbara Włodarczyk svarsto, kaip nutiko, kad Zelenskis užsitarnavo daugybės ukrainiečių begalinę pagarbą ir pasitikėjimą, o tauta pripažino jį lyderiu.
O Joanna Kaczmarek savo filme „Chopin. Nebijau tamsos“ (2022) siūlo savotišką muzikos terapiją. Šiame dokumentiniame filme susipina trijų garsių pianistų istorijos. Su Leszeku Możdżeriu, Wonu Jae-Yeonu bei Faresu Mareku Basmadji leisimės į jaudinančią, mistinę kelionę, kurios gale laukia sunkus iššūkis – išskirtiniai koncertai, atliekami su didžiausiais žmonijos konfliktais susijusiose vietose: prie nacistinės Vokietijos įrengtos Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos, prie sienos su diktatoriaus valdoma Šiaurės Korėja bei Beiruto centre, ką tik įvykus sprogimui tenykščiame uoste. Ar Chopino kompozicijos gali bent akimirkai sustabdyti laiką ir priversti susimąstyti? Ar jos gali paaiškinti tokių žiaurių nusikaltimų žmonijai priežastis?
Dar vienas Andrejaus Kucilos filmas „Summa“ (2018) – kamerinis, jaudinantis kūrybinės vienatvės paveikslas. Šis neeilinis kūrinys (Krokuvos kino festivalyje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu – pelnė „Sidabrinį Laikoniką“), kurtas daugiau nei 5 metus, pasakoja apie paskutines iškilaus, vilniečiams gerai pažįstamo lenkų dailininko Adrzejaus Strumiłłos gyvenimo akimirkas. Poetiškame filme, kurio veiksmas vyksta tarp idiliškų Palenkės peizažų, parodoma ne tik garsaus dailininko kūrybinė kasdienybė, bet ir gvildenami vienatvės, kūno nykimo ir laikinumo klausimai.
Jaunų dokumentalistų pasiūlytos temos poetiškomis scenomis ir žaviomis istorijomis įrodo, kad dokumentinis kinas – tai ne tik puikus žinių šaltinis, bet ir pirmiausia meno kūrinys, kuris pamoko ir žadina jausmus.

„Reikia gyventi“
Socialiniai ir istoriniai siužetai
Gilinimasis į socialines problemas kinematografijoje pastebimas bemaž nuo pat jos atsiradimo. Pastarajame dešimtmetyje lenkų kine taip pat atsirado režisierių ir aktorių, užduodančių svarbius, aktualius klausimus. Filmų kūrėjai ėmė kreipti dėmesį į kasdienį gyvenimą, tiesą sakant, į tai, kas jiems kelia nerimą. „Jauno lenkų kino“ pasirinktos juostos pasakoja apie vienatvę, meilės stygių, neišsipildžiusias svajas, sumenkusius autoritetus, apie viso to sukeltos nežinomybės keliamus agresiją ir girtavimą.
„Meilės beieškant“ (2021) – nepaprastai jautrus Andrzejaus Mańkowskio debiutas. Jame režisierius piešia jaudinantį portretą moters (nuostabus Jowitos Budnik vaidmuo), kuri nepaisydama negandų, toksiškos šeimos, stengiasi siekti savo svajonės. O Filipo Gieldono debiutinio vaidybinio filmo „Magdalena“ (2021) pagrindinis dėmesys sutelktas į merginą, vaikystėje turėjusią trauminę patirtį ir dabar mėginančią susitvarkyti gyvenimą. „Magdalena“ – kupinas traumų filmas. Įtempti pagrindinės veikėjos santykiai su motina, priekabiavimas, motinystė labai jauname amžiuje, gyvenimas mieste, kuriame nematyti jokių perspektyvų sukuria niūrų ir liūdną šiandieninės Lenkijos vaizdą.
Michało Krzywickio režisuota „Diena, kai šiukšlėse radau merginą“ (2021) mus nukelia į mokslinės fantastikos pasaulį. Filmas sukurtas pagal Dagmaros Brodziak ir paties režisieriaus parašytą scenarijų. Šioje įtraukiančioje, užburiančioje istorijoje ateities Lenkija pavaizduota kaip baisi totalitarinė vergų šalis.
Lenkijos kinas neįsivaizduojamas be gerų istorinių filmų. Puikiai atsimename nuostabias istorinių romanų adaptacijas – Aleksandro Fordo „Kryžiuočius“, Jerzio Hoffmano „Poną Volodijovskį“, „Tvaną“, „Seną padavimą“, Jerzio Kawalerowicziaus „Faraoną“, „Quo vadis“. Šie filmai gali drąsiai konkuruoti su pastatytais Vakaruose. Tą patį galima pasakyti ir apie „Legionus“, vieną brangiausių pastarųjų metų istorinių juostų (filmo biudžetas – 27 mln. zlotų). Dariuszo Gajewskio režisuotas darbas (scenarijaus autoriai – Tomaszas Łysiakas ir Michałas Godzicas) – tai pasakojimas apie 1914–1916 m. kartą, apie žygdarbius jaunų žmonių, kurie nė kiek nedvejodami puolė į valstybingumo atgavimo kovų sūkurį. Kolektyvinis filmo herojus – lenkų kairiai, kurie per I pasaulinį karą suformavo dalinius, iš kurių vėliau buvo įsteigta Lenkijos kariuomenė. Smulkūs planai, efektingos kautynių scenos, gražūs gamtovaizdžiai filmuoti ir vasarą, ir žiemą su įspūdinga ulonų ataka. Žavus istorinis filmas, vaizdinė lenkų patriotizmo pamoka – ugdanti ir dvasią stiprinanti.
Mareko Bukowskio filmo „Babilonas. Raportas apie karo padėtį“ (2021) siužetą sudaro 1982 m. gegužės 3-iosios įvykiai. Šią dieną Varšuvos gatvėse milicija ir jos specialieji būriai žiauriai numalšino didžiausią per karo padėtį vykusią demonstraciją. Kaip ta diena atrodė, išvysime ir filme panaudotuose unikaliuose archyviniuose kadruose. Niūri Mareko Nowakowskio proza, pagal kurią pastatyta juosta, taip pat mozaikinė filmo forma, jungianti komiksinę animaciją ir vaidybinį kiną, tik išryškina ekrane rodomų žiaurių Lenkijos Liaudies Respublikos laikų įvykių tragiškumą.
Taigi „Jauno lenkų kino“ programos dėmesys sutelktas į žmogų ir jo dramatišką likimą politinių sprendimų ir istorinių permainų sūkuryje. Kamera filmuoja žmogų iš arti, stebi jį kantriai ir įdėmiai. Filmuose pasakojamos istorijos sugrąžina mus prie svarbiausių gyvenimo sąvokų (meilės, laisvės, vienatvės ir kančios) ir priverčia iš naujo pajusti ir patirti gyvenimą tarp žmonių ir su žmonėmis sunkios istorijos sūkuryje.

dr. Anna Mikonis-Railienė